Mūsų Barsas - Estų skalikas

Pradėjau domėtis mūsų šunio kilme. Kažkaip varčiau fotkes ir pamaniau, kad reikia parašyti kažką daugiau apie šią veislę. Na, jis pas mus nėra kilmingas, bet beveik atitinka standartus, nepaisant jo svorio :D

Vat toks jis yra:



O štai ką apie jį rašo. Cituoju informaciją, kurią radau žurnale "Didysis šuo":

"Estų skalikas - jauna veislė. Prieškarinėje Estijoje, siekiant apsaugoti stirnas, buvo draudžiama medžioti su aukštesniais nei 45 cm ūgio skalikais. Medžioklės plotai Estijoje nedideli.Todėl apie 1930 metus buvo pradėti kurti mažo ūgio skalikai. Pasirinkę iš vietinių skalikų mažaūgius, estų medžiotojai juos kergė su anglų kiškiniais skalikais - bigliais. Naujoji veislė iš biglių paveldėjo mažą ūgį ir stiprias pėdas (nemažą sezono dalį tenka medžioti esant gruodui). Bet bigliai turėjo ir trūkumų: jų prasti balsai, vėlai pradeda medžioti, lėtoki, todėl buvo nuspresta įlieti šveicarų skalikų kraujo. Šie anksti pradeda dirbti ir yra skambiabalsiai. Vėliau veislei pagerinti dar buvo įlieta fokshaundų, suomių ir rusų skalikų kraujo. 1954 metais Sovietų sajungos žemės ūkio ministerija pripažino šia skalikų veislę kaip savarankišką, o 1959 metais patvirtintas standartas. Estų skalikai dėl savo nedidelio ūgio (patogu laikyti bute) ir dėl ankstyvo darbingumo greitai išpopuliarėjo ne tik Estijoje bet ir buvusioje Sovietų sajungoje. Su jais medžiojami kiškiai,lapės ir iš dalies kanopiniai žvėrys. 6-7 mėnesių jie jau pradeda dirbti, o 9-10 mėnesių gauna lauko bandymų diplomus.1980 metais Estijoje buvo priskaičiuojama bevek 2 000 šios veislės šunų. Deja, dabartiniu metu jų negausu ir šioje šalyje.

Išvaizda. Aukštis ties ketera: šunų - 45-52 cm., kalių - 42-49 cm. Tvirto, sauso kūno sudėjimo. Juodai margi su rausvumu. Kailis - trumpas, lygus. Galva nestambaus sudėjimo. Ausys ilgos, kabančios, žemai išaugusios, prigludusios prie galvos."

Pagal visus nurodymus panašu, kad tas mūsų šuo estų skalikas, tik kad peraugęs :) O kaip naminis augintinis, jis idealus. Jis buvo laikomas kurį laiką bute, tai aišku, kad nėra jau taip ir labai patogu, nes jis vis tiek šuo. Minusas, kad jis seilėjasi, bet duodasi, kad jam nuvalytum snukį. Karts nuo karto šeriasi. Grįžęs iš lauko leidžiasi, kad kojytės būtų nuvalomos drėgna servetėle. Kaip šuo jis labai geras ir juokingas. Labai meilus ir mėgsta miegoti lovoje :) Ir neduok dieve, jam miegelį sutrukdysi patraukdamas anklodę į save. Jis parodys, kad čia JO lova. Kadangi jis yra didelis, tai aš jo nevedžiodavau, nes nenulaikau. Kai susitvarkėm sodą, šuo buvo ten ir deportuotas, nes jam ten daug erdvės pabėgiojimui, siautynėms ir yra plotų kasinėjimui. Uij, kaip ten prikasta urvų. Dabar Barsas nėra vienišas, nes turim dar vieną priklydusį šunelį, su kuriuo jie krečia visokias kiaulystes. Nepaisant visų nuostolių, šiedu šunys yra labai geri sargai.

Bet vis tiek aš dar norėčiau ir katino...